Savaitgalį vykęs penktasis Mototurizmo ralis, šūkiu “Pažink, suvienyk, būk kaip Vytis” kvietęs pasižvalgyti po Lietuvą, jo dalyviams atvėrė daug įdomių lankytinų vietovių. Šiemet minint 250-ąsias Mykolo Kleopo Oginskio (1765-1833) gimimo metines, motoralis pirmiausia atkreipė dėmesį į su šiuo garsiuoju kunigaikščiu, diplomatu, kompozitorium, rašytoju susijusias vietoves – Rietavą, Užpalius, Veisiejus.
Apie 400 dalyvių, kiekvienas išvykęs iš savo namų, iki finišo Birštone be vieno iš šių trijų privalomų su M. K. Oginskiu susijusių objektų galėjo pasirinkti ir dar daugybę kitų – kas kam pakeliui. Antrus metus prie Mototurizmo ralio prisidedantis Kultūros paveldo departamentas (KPD) prie Kultūros ministerijos, motociklininkams pasiūlė daugiau kaip 50 dėmesio vertų objektų (šiais metais renginys dalinai finansuojamas KPD lėšomis), iš kurių organizatoriai atsirinko įdomiausius. Visi jie susiję su muzika – taip akcentuotas M.K. Oginskio muzikinis palikimas (garsusis jo polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne“ skamba jau daugiau kaip 200 metų) ir priminti jo anūko Mykolo Oginskio nuopelnai muzikos kultūrai – Plungės dvare jis buvo įkūręs muzikos mokyklą ir orkestrą, kur savo muzikinį kelią pradėjo net pats Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.
Mototurizmo ralio dalyviams pasiūlyti aplankyti objektai paskatino juos pasidomėti Lietuvos miestų ir miestelių įdomybėmis. Komandos savo maršrutus susidėliojo kaip norėjo, svarbu – iki finišo per devynias valandas aplankyti kuo daugiau vietovių. Taškus dalyviai rinko ir lankomuose objektuose atsakydami į jiems pateiktus klausimus iš tos vietovės istorijos. O kad būtų lengviau atsakyti, dalyvavo trumpose ekskursijose. Visi dalyviai kartu sudėjus per vieną dieną po Lietuvą nuvažiavo apie 120 tūkst. km.
Tokių renginių galėtų būti dažniau
Daugiausiai taškų surinko trijų vilniečių komanda – Rimantas Tenenė, Linas Mažintas ir Vytautas Steikūnas. Jie aplankė ne tik Užpalius, Veisiejus, bet ir kantri muzikos festivaliais „Visagino Country“ garsėjantį Visaginą, žymiojo operos solisto Kipro Petrausko gimtinę – Ceikinius Švenčionių rajone, M. K. Čiurlionio gimtinę Senojoje Varėnoje ir tris paminklus dainininkams Vilniuje (Vytauto Kernagio suoliuką, paminklą Johnui Lennonui bei Frankui Zappai). Komandos dalyviams įspūdį padarė gražiai sutvarkyti Veisiejai ir Užpaliai, į kuriuos, kaip tikino, norėsis sugrįžti dar kartą ir apžiūrėti išsamiau.
„Mototurizmo ralis mums gana naujas hobis. Su L. Mažintu šį pavasarį esame dalyvavę Mototurizmo sprinte, o V. Steikūnas apskritai į tokį renginį vyko pirmą kartą. Net nesitikėjome laimėti. Labai patiko, dalyvausim ir ateity“, – sakė R. Tenenė.
Motociklininkai per devynias valandas nuvažiavo apie 500 km. L. Mažintas pasakojo, kad daugelį miestelių yra matęs, nes darbo reikalais tenka daug važinėti po Lietuvą, tačiau kelionė pagal susidėliotą planą, azartas, objektų lankymas labai patiko. Jam pritarė ir kitas komandos narys.
„Buvo smagu – visa diena užimta, važiuodami pažinome Lietuvą. Pamačiau ir dar nematytų miestelių, jie labai gražūs, sutvarkyti. Tikrai geri įspūdžiai. Puikiai organizuotas renginys. Manau, kad tokių trūksta. Galėtų būti ir dažniau“, – sakė V. Steikūnas, motociklą vairuojantis nuo 14 metų, tačiau į Mototurizmo ralį išvykęs pirmą kartą.
Lietuvoje yra ką pažiūrėti
Kauniečių komandos kapitonas Ramūnas Gavutis prisipažino, kad paslydo ant vieno klausimo. Tačiau tai, kad ralio nelaimėjo, neapkartino įspūdžių. „Diena buvo tikras malonumas. Aplankėme Raudondvarį, Krekenavą, Šakių parką su varpų kariljonu (nebuvau jo matęs), Paežerių dvarą Vilkaviškio rajone, Druskininkus, Senąją Varėną, Birštoną, – pasakojo jis. – Motociklu važinėju nuo 2012 metų, tačiau vis atrandu, kad Lietuvoje yra tikrai daug ką pažiūrėti. Dar ne viskas išvažinėta. O ralyje devynių valandų pilnai pakako normaliai pasidairyti po lankomas vietoves.“
Toje pačioje komandoje su vyru Linu Stanevičium vykusi Simona Stanevičienė neslėpė džiugios nuotaikos. „O, buvo labai smagu! Ralyje dalyvauju jau antrą kartą. Ant motociklo sėdau prieš trejus metus, susipažinusi su savo vyru, kuris motociklą vairuoja nuo paauglystės, – pasakojo ji. – Komandą užsuko azartas, norėjome kuo daugiau objektų aplankyti ir tikrai daug vietų apvažiavome. Beveik nedarėme pertraukėlių, išskyrus maudynes. Tai liudija fantastiškos nuotraukos, kurias pamačiusi vertinimo komisija krito iš juoko.“ Dalyviams buvo pasiūlyta linksma užduotis – įsibridus iki pusės vandenyje išsimaudyti. Tokią užduotį sugalvoję organizatoriai prisipažino nelabai tikėjęsi, kad skubantys motociklininkai imsis šios užduoties. Pasirodo, ne viena komanda sugebėjo greitį, pažinimą suderinti dar ir su smagia atokvėpio valandėle ežere.
„Gavosi labai linksma fotosesija. Išvažiavę iš Raudondvario pilies sustojome prie Lampėdžių ežero. Gitarą, kankles, smuiką ir dūdelę iš Kauno specialiai šiai fotosesijai mums atvežė draugai – profesionalūs muzikantai. Kadangi tai tikri veikiantys instrumentai, maudėmės labai atsargiai – fotografuodamiesi vandenyje vaizdavome, kad grojame jais. Buvo labai smagu“, – pasakojo S. Stanevičienė.
Vilnietis Gražvydas Sabataitis su draugais motociklais yra išvažinėję daug Europos kelių. Šią vasarą neseniai grįžo iš trijų savaičių kelionės po Balkanus, tačiau Lietuvoje patirti įspūdžiai irgi nepamirštami. „Pasirodo, ir čia dar yra nematytų kelių. Pavyzdžiui, keliu Šakiai-Vilkaviškis dar nebuvo tekę važiuoti, – dalijosi įspūdžiais ralio dalyvis. – Tytuvėnai labai patiko. Pats renginys labai smagus. Pabaigoje visi labai skubėjom į finišą Birštone. Šis miestelis irgi labai nustebino – pasikeitęs gerąja prasme. Po ralio visi apsistojome kempinge. Irgi buvo smagu. Puikiai organizuotas renginys. Dalyvausiu ir ateity.“
Kelių džentelmenai
Labiausiai su M. K. Oginskiu susijęs yra Rietavas. Ralio dalyviams Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas papasakojo daug įdomių M. K. Oginskio gyvenimo detalių.
„Patys pirmieji motociklininkai iš Vilniaus atvyko jau pusę devynių – jauni, žvalūs, – pasakojo V. Rutkauskas. – Labai smagu buvo matyti, kad jie tikrai domisi, stebėjosi išgirdę, kad Rietave yra lankęsis ir M. K. Oginskis. Daugelis dalyvių net į diktofonus užsirašinėjo pasakojimą. Jei ir toliau taip vystysis šis motociklininkų judėjimas, manau, bus geras tonas kelių džentelmeniškumo vystymuisi. Apie motociklus ne daug ką išmanau, tačiau apie motociklininkus susidariau įspūdį, kad tai elitiniai vairuotojai kelyje, tikri džentelmenai. Jiems ne tik greitis rūpi, o ir krašto pažinimas. Buvo gražu žiūrėti, kai į miestelį iš visų pusių suvažiavo ralio dalyviai. Iš viso per dieną apsilankė apie 100 motociklininkų. Kadangi laikas buvo ribotas, daugelis žadėjo atvažiuoti ir su šeimomis, išsamiau apžiūrėti miestelį su buvusios Oginskių rezidencijos likučiais. Daug kam kėlė nuostabą tai, ką jie čia pamatė. Miestelio bendruomenei tai irgi buvo šventė, gražiai sutiko motociklininkus, surengė šventę su kepsniais, fotografavosi prie motociklų.“
Rietave – Oginskių rezidencijos likučiai
Rietave apsilankiusiems motociklininkams padarė įspūdį V. Rutkausko trumpai papasakota kunigaikščio M. K. Oginskio gyvenimo istorija. Garsusis kompozitorius, diplomatas į šį miestelį sugrįžo po skaudžių gyvenimo vingių gana sudėtingoje to meto istorinėje situacijoje. Pradžioje jis darė karjerą kaip veiklus Abiejų Tautų Respublikos (ATR) diplomatas, Nyderlandų banke išrūpino paskolą Respublikos kariuomenei stiprinti, Londone ieškojo užtarėjų prieš Prūsijos ketinimus pasiglemžti Dancigo ir Torunės uostus. Iš giminaičių paveldėjo daug dvarų, kurie po pirmojo ATR padalijimo atsidūrė Rusijos imperijai atitekusiose teritorijose. Tada M. K. Oginskiui teko emigruoti. Siekdama įtakos Rusija į savo pusę bandė patraukti kilmingus asmenis. Kai imperatorė Jakaterina II paragino grįžti ir prisiekti Rusijos imperijai, M. K. Oginskis grįžo. Šis jo žingsnis daugelio vertinamas prieštaringai. Tačiau jam teko rinktis – ar likti grafu be grašio kišenėje, ar tarnauti Rusijai. Be to, prorusiškai konfederacijai tada prisiekė ir ATR karalius Augustas Poniatovskis. Norėdamas atgauti savo dvarus ir dar tikėdamas, kad valstybę bus galima išlaikyti, M. K. Oginskis tapo paskutiniu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės finansų ministru – didžiuoju iždininku.
Tačiau greit supratęs savo naivumą, 1794 metais prasidėjus Tado Kosciuškos sukilimui, stojo sukilėlių pusėn. Sukilimui pralaimėjus kunigaikščiui vėl teko emigruoti. Antrą kartą jis liko be dvarų ir pajamų. Spėjama, kad išvykdamas jis ir parašė savo garsųjį, gyvenimo tragizmu persmelktą polonezą „Atsisveikinimas su Tėvyne“. Ir tik į sostą sėdus liberalesnių pažiūrų imperatoriui Aleksandrui I, naudodamasis jo paskelbta amnestija, M. K. Oginskis 1802 metais sugrįžo iš emigracijos, atgavo dalį turto, tarp jo – ir Rietavo dvarą. Tačiau imperatoriumi vėl teko nusivilti, ne tokią Lietuvos valstybingumo atkūrimo viziją M. K. Oginskis turėjo. 1818 metais surašė testamentą, visiems vaikams padalijo turtą ir po kelių metų emigravo į Italiją. Prieš išvykdamas 1822 metais apsilankė ir Rietave. Mirė Florencijoje, ten ir palaidotas.
Į Rietavą iš Zalesės (Baltarusija) jo sūnus Irenėjus (1808-1863) perkėlė giminės rezidenciją. Čia buvo suformuotas dvarų kultūros perlas, deja, iki mūsų dienų neišlikęs. Išlikusi puošni Oginskių statyta Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia, memorialinė koplyčia, kurioje palaidoti paskutiniai Oginskiai. Iš viso Oginskių funduotų bažnyčių Lietuvoje yra dešimt. Oginskiai Rietavo istorijoje paliko daug gražių pėdsakų: Irenėjus savo dvaruose 1835 metais panaikino baudžiavą, miestely įsteigė ligoninę, vaistinę, senelių ir našlaičių prieglaudas, pirmąją Lietuvoje agronomijos mokyklą.
Nuopelnai muzikai ir Lietuvai
Irenėjaus sūnus Bogdanas (1848-1909) Rietave pastatė šešiametę muzikos mokyklą, kurioje buvo išugdyta daug garsių Lietuvos kompozitorių. Oginskių kultūros istorijos muziejus dabar yra įsikūręs šios mokyklos patalpose. Bogdano dvare 1882 metais buvo įvesta pirmoji Lietuvoje telefono linija, jungianti su Plunge ir Kretinga. 1892 metais Bogdano iniciatyva Rietave pradėjo veikti pirmoji Lietuvoje elektrinė. Rietavo dvarą Bogdanas pertvarkė pagal pažangiausius ūkininkavimo metodus. 1875 metais Rietave surengta pirmoji Lietuvoje žemės ūkio paroda.
Kitas Irenėjaus sūnus – Mykolas Oginskis (1849-1902) iš grafo Platono Zubovo nusipirko ir perstatė Plungės dvarą. 1873 metais rūmuose įkūrė muzikos mokyklą, orkestrą. Šioje mokykloje mokėsi ir orkestre grojo ir M. K. Čiurlionis. Kasmet Plungėje vykstančiame tarptautiniame M. Oginskio festivalyje skamba ir jo senelio M. K. Oginskio polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne“.
Veisiejai ir Užpaliai
Kalbintiems motociklininkams įspūdį padarė unikalus Veisiejų miestelis, restauruotas išlikęs dvaro pastatas, šalia jo žaliuojantis senasis parkas, kurį XVIII amžiuje kūrė Lietuvos didysis etmonas Mykolas Juozapas Masalskis. Jis buvo vedęs Prancišką Oginskaitę. Vėliau Veisiejų dvaras atiteko Oginskių giminei. Nuo 1832 iki savo mirties 1844 metais jį valdė M. K. Oginskio sūnus Tadas Antanas (iš santuokos su pirmąja žmona Izabele Lasocka). Veisiejų Šv. Jurgio bažnyčios fundatorių kriptoje jis su žmona Marija ir palaidotas. Išlikusiame Veisiejų dvaro dešiniajame fligelyje eksponuojama M.K. Oginskio portreto (autorius Fransua Grenje, 1858 m.) kopija. Kopijos autorė – tapytoja Silvija Drebickaitė. Dalyvavę ekskursijoje po restauruotą dvaro pastatą ralio dalyviai nesunkiai atsakė į klausimą apie šį paveikslą.
Su Oginskių gimine susijęs ir kitas dvaras – Užpaliai Utenos rajone. XV amžiuje dvarą valdė Radvilos, vėliau Naruševičiai, o paskui kaip kraitis vienai Naruševičiūtei ištekėjus už Oginskių giminės atstovo perėjo Oginskiams. Dvarą 1773-1789 metais valdė Lietuvos didysis etmonas Mykolas Kazimieras Oginskis.
Vienos dienos ralis, skatinęs keliauti domintis Lietuva, tikslą pasiekė. Daugelis kalbintų motociklininkų į aplankytus miestelius žadėjo sugrįžti ir su šeimomis, o tokių renginių, sakė, norėtų ir dažniau. „Smagu buvo išvysti gražėjančius, pasikeitusius ir daug ką turistams parodyti turinčius miestelius“, – sakė ne vienas Mototurizmo ralio dalyvis.
Mototurizmo ralis naujovė – „Motogymkhana“
Mototurizmo rlis kartu su renginio partneriu „Ryterna modul“ bei motociklininku entuziastu Aidu Bubinu kvietė renginio dalyvius išbandyti jėgas saugaus manevravimo punkte – „Motogymkhana“. Šis manevravimas yra laikomas saugiausia sporto šaka, jis dar vadinamas dailiuoju motociklų vairavimu. „Motogymkhana“ ištobulina vairavimo įgūdžius, o tai ženkliai padidina saugumą keliuose.
„Prisidėti prie motociklų vairavimo saugumo yra labai svarbu, todėl niekada ne vėlu ugdyti įgūdžius. Motociklininkui svarbu numatyti ir planuoti trajektoriją, jausti ir žinoti motociklo savybes, gebėjimus ir ribas. Būtent šis manevravimas padeda nenumatytų trukdžių atveju, treniruoja meistriškus motociklo vairavimo įgūdžius, kurie leidžia maksimaliai greitai ir teisingai reaguoti į netikėtumus kelyje“, – atkreipė dėmesį renginio organizatorius Mark Dolgov.
Iškilmingas finišas Birštone su Jurgiu Didžiuliu
Visą dieną keliavę po Lietuvą motociklininkai finišavo Birštono miesto centre, kur juos prie iškilmingos finišo arkos pasitiko miesto svečiai ir vietinė bendruomenė. Renginio oficialią dalį pradėjo Birštono savivaldybės mero pavaduotojas Vytas Kederys, kuris džiaugėsi jau tradicija tampančiu renginiu.
„Šiemet, kaip ir praėjusiais metais, motociklininkai, kartu su Birštono bendruomenės nariais, mini ir Baltijos kelio 26-ąsias metines, visi kartu ta proga džiaugiamės energingu ir smagiu Jurgio Didžiulio koncertu. Tikiuosi, kad ir kitais metais bendradarbiausime su ralio organizatoriais. Birštono kurortas laukia Jūsų!“ – kvietė V. Kederys.
Daugiausiai objektų aplankiusios motociklininkų komandos buvo apdovanotos renginio rėmėjų „Zepter International“, „Honda“ oficialaus atstovo Lietuvoje UAB „Nippon Auto“, Elf atstovo UAB „Autotrade“ bei „Lavazza“ prizais. Trijų pirmų vietų laimėtojai gavo „Zepter International“ įsteigtą prizą – išskirtinio dizaino simbolines lėkštes su graviruotu Mototurizmo ralio logotipu.
Koncertą dovanojęs atlikėjas J. Didžiulis įsuko susirinkusią publiką į šokio sūkurį. Intarpuose tarp dainų atlikėjas dėkojo Birštonui bei motociklininkams už neeilinę galimybę kartu prisiminti svarbią visiems dieną.
„Baltijos Kelias – labai reikšmingas įvykis mūsų istorijoje, kurį verta paminėti, kad ir ant geležinio žirgo kupros. Man smagu prisidėti prie sumanymo, kuris šiuolaikiškai suderina šio reikšmingo įvykio paminėjimą su aktyvia pramoga“, – kalbėjo J. Didžiulis.